Nedaug bebūtų likę laukti iki 2010 metų gegužės 28-osios. Tada rašytojui Vytautui Petkevičiui būtų sukakę 80 metų. Pažymėsime šį gražų jubiliejų, bet jau nedalyvaujant pačiam didžiajam kūrėjui. Prieš šią rašytojo sukakties datą įsiterpė 2008 metų gruodžio 10-oji. Ji dabar bus tarsi tas antrasis stulpelis, įrėminęs rašytojo gyvenimą nuo pirmojo jo pasisveikinimo su pasauliu 1930-ųjų pavasarį. Atėjo į šį pasaulį pavasarį, išėjo žiemą. Tarp šių dviejų datų bus daug kitų skaičių, o vienas iš reikšmingiausių – 1959-ieji, kai spaustuvės dažais pakvipo pirmasis V. Petkevičiaus romanas „Priemiesčio žmonės“. Paskutinioji jo knyga „Pasmerktieji ir pateptieji“ paženklinta skaičiumi 2008. Tai ir rašytojo  mirties metai. Ir nors jau buvo tų metų paskutinis mėnuo, bet autoriui jau nespėta parodyti knygos signalinių egzempliorių. Praktiškai šioji knyga skaitytojus pasiekė 2009-aisiais. Vadinasi, iš savo pragyventų 79-erių metų V. Petkevičius  50 metų rašė ir leido knygas. Tikslumo dėlei kažkiek metų iš šio skaičiaus reikėtų išimti, nes jis buvo ne tik plunksnos meistras, bet ir visuomenės veikėjas, nuo darbo stalo atsitraukęs, kai kūrė Sąjūdį ir jame dirbo, kai ketverius savo gyvenimo metus atidavė Seimo nario pareigoms, o savo gyvenimo saulėlydyje vieno žmogelio, pamėgusio su visais bylinėtis, buvo tampomas po teismus. Tam mažam pakumpusiam žmogeliui kelti bylas – didžiausias malonumas, gal orgazmas, nesvarbu, ar tai būtų prieš didį rašytoją, kurio knygas savo gimtąja kalba skaito daugelio pasaulio šalių žmonės, ar dėl sukiužusio tvartelio... Svarbu trintis po rūmus, kur žmonės vaikšto su juodom mantijom...

  В минувший четверг, в канун 80-летия Витаутаса Пяткявичюса, в Бирштонасе прошёл литературный вечер-воспоминание, посвящённый этому замечательному литовскому писателю. На вечере присутствовали известные критики, журналисты, издатели, артисты-декламаторы из театров г.Каунаса, руководители Бирштонаса, почитатели творчества писателя.

  Kyšininkavimo, dorovinio ir teisinio nuosmukio smaugiamoje Lietuvoje klaninė teisėsauga jau kuris laikas persekioja nekaltuosius ir dengia didžiausius nusikaltėlius, o teisybė ir teisingumas yra atvirai perkami ir parduodami, taigi TIESOS SAKYMAS tampa bene didžiausia prabanga, neįkainuojama vertybe, kurios taip trokšta apgaulės ir melo išvarginti, teisingumo besiilgintys žmonės. Deja, ši vertybė nepasiekiama valdžios prisitaikėliams, įvairaus plauko karjeristams, politinių partijų funkcionieriams. Tiesos sakymo, lyg velnias kryžiaus, nuolat vengdavo ir tebevengia apsišaukėlis „rezistentas Nr.1“ Vytautas Landsbergis, už tiesos žodį, atspausdintą knygoje „Durnių laivas“, užtampęs po teismus savo amžinąjį oponentą, šviesios atminties Rašytoją Vytautą Petkevičių, kurio 80 gimimo metines šiuo metu minime.